Ugnės pasaka

Našlaitė ir Karalienė

Kitą kartą miške, mažoje trobelėje, gyveno našlaitė. Kitapus miško buvo didelė pilis, kurioje gyveno pikta karalienė. Jinai nemėgo, kai jai trukdydavo arba jos neklausydavo. Visi jos bijojo. Vieną rytą našlaitė išsiruošė grybauti. Vaikščiojo sau po mišką, rinko grybus ir dainavo. Švietė saulutė, buvo graži diena. Našlaitė net nepastebėjo, kai pradėjo temti. Ji buvo toli nuėjusi ir pasiklydo.
– Padėkit! Ar čia kas nors yra?! – sušuko našlaitė, tačiau ir antrą, ir trečią, ir ketvirtą kartą prisišaukti pagalbos nepavyko. Sutemo. Buvo pilnatis. Pasigirdo vilkų staugimas. Mergaitė labai bijojo. Staiga iš po krūmų pasirodė vyras, raudonais drabužiais, ir tarė:
– Labas vakaras, mergele, kuo būsite vardu?
– Labas vakaras. Mano vardas Izabela, o Jūsų?– išsigandusiu balsu tarė našlaitė.
– Benediktas, vadinkite Benu.
– Iš kur jūs?– paklausė Izabela.
– Aš iš štai tos pilies!- išdidžiai tarė vyras.
– Jums priklauso ta pilis?– nustebusi paklausė Izabela.
– Ne, aš ten tik dirbu, bet būtų gerai turėti tokią pilį. Ar ne?
– Taip, būtų gerai, – liūdnai tarė Izabela.
– Kodėl Jūs tokia liūdna?
– Pasiklydau.
– Galit pas mane užeiti, tik turėsit laikytis kelių taisyklių, kad neišgirstų valdovė apie Jus.
– Nežinau.
– Tik sutikit ir Jūs galėsit paviešėti pas mane.
– Gerai, bet… – Izabela nespėjo net pabaigti sakinio, kai Benas pradėjo vardinti taisykles:
– Pirma taisyklė – neslankioti po rūmus. Antra taisyklė – netriukšmauti. Trečia taisyklė… Šimtas penkiasdešimt šešta taisyklė – pasitikėti manimi.
– Gerai, bet tik šį vakarą, nes rytoj turiu grižti namo.
– Gerai,- atsakė Benas ir jie nukeliavo į mažą trobelę, kuri buvo šalia pilies. Ji labai panaši į Izabelos trobelę. Čia buvo jauku ir šilta. Langai, durys, net gėlės tokios pačios. Tai stebino ne tik Izabelą, bet ir Beną.
– Turite daug bendro su karaliene Elžbieta. Jūs abi labai panašios,– sumurmėjo Benas.
– Jūs man nieko nesakėt apie karalienę Elžbietą.
– O taip, kaip aš galėjau pamiršti. Jinai yra šios pilies savininkė, be to, ji labai pikta ir visi jos bijo.
– Net ir tu? – pasitikslino Izabela.
– Taip. Ir aš. Gal tai juokinga, bet tai tiesa. Sakoma, kad tie kurie jai nepaklūsta ar savo noru išeina iš darbo, patenka į kambarį, pilną keisčiausių būtybių. Sakoma, jei į kambarį pateksi – pražūsi. Taip Benas papasakojo Izabelai viską apie Elžbietą. Išaušo rytas. Kažkas pasibeldė į trobelę. Izabela dėl visa ko pasislėpe. Benas atidarė duris.
– Kur Izabela?!- grėsmingu balsu paklausė karalienė Elžbieta.
– Kas ta Izabela? Jūsų didenybe, čia nieko nėra be manęs.
– Apieškokit. Ji kažkur čia turi būti.
– Ei, aš vakar susitvarkiau! – bandė sulaikyti karalienės Elžbietos tarnus Benas. Bet, deja…
– Radom! Mes ją radom! – sušuko tarnai.
– Būtum nemelavęs, būtum likęs gyvas. Eik greitai į lauką prie kelmo! O tu jam nukirsk galvą.
Izabela labai išsigando. Ji nežinojo, kas jos laukia. Kelmas ar kambarys, pilnas keisčiausių būtybių.
– Izabela, kaip tu drįsai įžengti į mano valdas! – sušuko Elžbieta.
– Atsiprašau,- išlemeno Izabela. Aš nenusikaltėlė, nieko blogo nepadariau. Nesulaužiau nė vienos taisyklės, kurias vardijo Benediktas.
– Tikrai? – jau ramesniu balsu paklausė karalienė. –Visas šimtas penkiasdešimt šešias?
Išvardink jas visas iš eilės. Jeigu tai padarysi, paliksiu tave gyvą, bet turėsi dirbti pas mane iki gyvos galvos.
Izabela pradėjo vardinti vieną po kitos taisykles, užbaigdama šimtas penkiasdešimt šešta taisykle, kuri skelbė pasitikėti karaliene. Elžbieta nustebo ir paliko Izabelą gyvą. Mergaitei pasisekė, kad Benas jai buvo išvardijęs visas taisykles, tačiau ji žinojo, kad jei sulaužys bent vieną taisyklę, jos laukia toks pat likimas, kaip ir Beno.
Izabela triūsė dieną ir naktį, kol atėjo Elžbietos gimtadienis. Deja, Izabela apie gimtadienį nieko nežinojo. Karalienės šventės dieną pasigirdo graži melodija. Visi tarnai, išskyrus Izabelą, nešė karalienei dovanas. Nors Izabela dovanos neturėjo, ji taip pat su visais nukeliavo pasveikinti karalienės. Įėjusi į vidų, Izabela net nepatikėjo savo akimis. Menė buvo nepaprastai graži: senos milžiniškos auksinės statulos, sidabrinės grindys, deimantiniai šviestuvai…
– Ponios ir ponai, prašome sustoti į eilę ir įteikti karalienei Elžbietai dovanas. Tie, kurie dovanos neturi, prašom ateiti ir sustoti į kitą eilę.
Izabela išsigandusi ir nesuprantanti, ką daro, priėjo prie karalienės ir tarė:
– Kaip Jūs drįstat per savo gimtadienį iš vargšų tarnų reikalauti dovanų, kai Jūs jiems nemokat atlyginimų?!
– Kaip tu drįsti su manim taip kalbėti!- suriko karalienė.
– Gal lažinamės, kad Jūs neišvardinsit visų taisyklių, kurias mes turim mokėti atmintinai. Jeigu Jūs jas išvardinsit, galėsit mane nužudyti ir pasiimti mano trobelę, o jeigu ne, Jūsų likimas bus toks, kaip Beno, o Jūsų turtai ir pilis atiteks visos karalystės žmonėms.
Karalienė sutiko. Beskelbdama šimtas penkiasdešimt šeštą taisyklę, suklydo ir vietoj taisyklės – pasitikėti manimi, ji ištarė – būti paklusniai. Kadangi karalienės niekas nemėgo, tai visi tik ir laukė jos klaidos. Taip baigėsi blogosios karalienės era.
Karalystės žmonės Izabelą išrinko nauja karaliene, turtą pasidalino ir visi ilgai ir laimingai gyveno.