Rašinėliai, 2012

← atgal 

Krentanti žvaigždė

 Vieną šaltą tamsų vakarą aš bevaikščiodama pamačiau ryškią žvaigždę. Ji buvo labai šviesi. Žiūrėjau į ją ir mąsčiau, kad tai tikriausiai krentanti žvaigždė, todėl greitai sugalvojau norą: “Miela žvaigžde, prašau, kad mano tėveliai nesirgtų ir kad mamytė manęs nebartų…”
–      Mergaite, koks tavo vardas? – žvaigždė paklausė.
Iš karto aš nesupratau, kas su manim kalba, pagalvojau, gal Vėjas ar Mėnulis?..
Žvaigždė vėl prabilo:
–      Žiūrėk į dangų ir pamatysi mane. Aš – pati šviesiausia žvaigždė danguje!
Tada pamačiau ją!
–       Matau tave! Mano vardas yra Lara! O kaip tave vadinti?!
–      Aš esu krentanti žvaigždė ir galiu išpildyti tavo visus norus. Tavo norai labai geri, bet ar tu sau nieko nenori? – žvaigždė toliau kalbėjo.
–      Ne, mano šeima yra man svarbiausia, – atsakiau.
–      Man reikia keliauti į kitą pasaulio kraštą. Gal dar kada susitiksime ir pakalbėsime.

Enija, 8 klasės mokinė, 2012 m. 

Draugės – angelai

Visi sako, kad angelai gyvena danguje ir žiūri žemyn. Jie mano, kad angelai gali daryti, ką nori, nes jie – vėlės. O aš manu, kad mano draugės yra mano angelai. Turiu daug draugių, bet angelai yra tik artimiausios. Jos gyvena arti ir toli, jos didelės ir mažos – visada jos mano mintyse.

Daug keliaudama  sutinku seniai pažįstamas drauges ir surandu naujų. Naujas drauges aš patikrinu savo sugalvotu testu. Nuoširdžios ir geros mergaitės tampa mano draugėmis- angelais. Su jomis bendrauju Bostone, Konektikute ir Neringos stovykloje. Jos supranta, kada man liūdna, užjaučia, jei kažkas ypatinga atsitinka. Jos žino, kaip mane pralinksminti ir su manim džiaugtis. Mano draugės supranta mane gal net geriau, nei brolis ar sesė. Jos – draugės? Ne,  jos – mano angelai.

Alina, 8 klasės mokinė, 2012 m.

Ką man primena debesys?

Kai aš pamatau debesis, įsivaizduoju žmones, kurie yra man artimi ir iškeliavę anapus. Debesys man padeda nusiraminti ir suvokti, kad jie yra šalia manęs ir visada bus mano širdyje.

Šiais metais netekau vieno labai svarbaus, mylimo, gerbiamo ir artimo žmogaus. Mirė mano močiutė. Aš verkiau ir liūdėjau dieną ir naktį, prieš miegą meldžiausi dvi savaites už Ją ir maldavau Dievą, kad Ji sugrįžtų atgal pas mus. Vieną dieną aš supratau, kad Jinai daugiau nebegrįš, kad Jos daugiau neapkabinsiu. Aš suvokiau, nors ir niekada jos nebepamatysiu, močiutė visą laiką bus mano širdyje, sapnuose ir mintyse.

Kai pažiūrėjusi pro langą, aš matau debesis, tikiu, kad tai Ji man mojuoja, stebi, mato mane iš dangaus. Nors ir liūdna man dėl šios netekties, bet aš nusiraminau, nes visada mylėjau ir mylėsiu savo močiutę, o vieną dieną tikiuosi pamatyti Ją ir sklandyti kartu danguje.

Ugnė, 8 klasės mokinė, 2012 m.

← atgal