Rašinėliai, 2011

– Aikit čionai, anūkėliai, paseksiu pasaką,- sakau aš, eidama gretimos kėdės link, sunkiai keldama ištinusias kojas. Vaikai spygaudami pamažu susėda.
– Bus pasaka apie tris paršiukus.
– Kąąą? – sukarkia kaip varnos vaikai. –  Mes jau tiek kartų girdėjom tą pasaką. Papasakok apie robotus ar ufonautus, močiute! – šaukia vienas berniukas.

Aš apakusi žiūriu į visus išlepintus mažylius. Ale, kokie išpaikę rupūžiokai,- pagalvoju sau. Suraukdama veidą, primerkiu akis. Prisilenkdama arčiau prie vaikų, pasitaisau akinius ir savo padidintomis akimis stebiu anūkus. Matau jų išsigandusius veidus ir nusišypsau. Aš atsimenu, kai  buvau jauna, atostogas praleidau lauke lakstydama, o ne sėdėdama visas dienas prie kompiuterio. Mano vaikų jaunystė buvo irgi panaši, linksma ir aktyvi. Jie beveik kiekvieną dieną praleisdavo prie senojo ąžuolo lakstydami. Dabar, gal po 20 metų, mano anūkai sėdi prie elektronikų, kramtydami „čipsus” ir ėsdami savo smegenis. Taip įsižiūrėję į savo kompiuterius ir į telefonus, kad net seilės varva. Dar kaip nesitvarko kambarių! Sėdi jie, užsikasę savo šiukšlyne, o kaip aš dirbdavau! Tai… Ai, ir vėl mano senstančios mintys nukeliavo… Pažiūriu vėl į sustingusius vaikus.

– Ai, vaikeliai, kai jūsų močiutė buvo jauna, tai ir visokias pasakas mokėjo sekti, gerą atmintį turėjo ir visur bėgo, kur tik kojos leido. Dabar prisimenu tik pasaką apie tris paršiukus ir kelis dalykus savo gyvenime. Jau, kaip matot, anūkai manieji, aš nebegaliu bėgti… – atsidususi sakau, atsiremdama atgal į kėdę, užmerkdama akis.
– Žinai, močiute, gal gali mums tada pasekti pasaką apie juokingiausią savo gyvenimo nuotykį? – paklausia vienas berniukas.
Aš nusišypsau ir pradedu sekti:
– Vieną gražią dieną gyveno trys paršiukai…

Gintarė, 8 klasės mokinė, 2012 m.

Mano Kalėdos

Gruodžio mėnesį prasidėjusi žiema atneša mums pačią gražiausią metų šventę – Kalėdas. Tai linksma šventė, bet daug darbų reikia atlikti, kad gerai jai pasiruoštume.

Mes jau namuose papuošėme eglutę, nes eglės yra trikampio pavidalo – tai šventosios trejybės simbolis: Dievas Tėvas, Dievas Sūnus ir Šventoji Dvasia, – taip sako mano mokytoja. Mano tėtis lemputėmis papuošė visą namą ir kieme pastatė prakartėlę. Sutemus namas švyti įvairiaspalviais žiburėliais.

St. Stephen’s mokykloje mes ruošiame vaidinimą, kurį žiūrovams parodysime paskutinę pamokų dieną prieš Kalėdų atostogas. Šįmet mano klasė giedos lotyniškas giesmes „Adeste Fidelis“ ir „Hodes Christus“. Po pasirodymo mes visi susirinksime prie vaišių stalo ir palinkėsime vieni kitiems linksmų Kalėdų.

Kristijono Donelaičio lituanistinėje mokykloje mes šeštadieniais ruošėmės Kalėdų karnavalo šventei. Šįmet parengėme spektaklį “Stebuklo laukimas“. Aš vaidinau laiškanešį ir atnešiau Kalėdų Senelio laišką vaikams. Visi mokyklos mokiniai vaidino, kaip laukiame Kalėdų, ir kalbėjosi apie Kalėdų tradicijas. Po pasirodymo atvyko Kalėdų Senelis ir atnešė dovanų. Aš visada labai laukiu Kalėdų Senelio.

Kūčių vakarą mes važiuojame pas močiutę. Ten susirenka mano dėdės, tetos, pusbroliai ir pusseserės. Močiutė paruošia daug žuvies ir grybų patiekalų, iškepa kūčiukų. Iš senelio rankų visi atsilaužiame po gabalėlį Kūčių paplotėlio ir sukalbame maldą. Paskui vaišinamės ir laukiame Kalėdų Senelio. Jis ateina labai vėlai ir atneša daug dovanų. Mano senelis primena, kad  didžiausia dovana yra Kristaus, mūsų Išganytojo, gimimas.

5-os klasės mokinys Tomas, 2011 m.

Mano Šeima

 Mano vardas Enija. Pristatau Jums penkių asmenų Davidonių šeimą: tėtis Dainius, mama Renata, vyriausia sesė Minija, mūsų pagrandukas Vestina ir aš.

Aš esu vidurinioji dukrytė, visą laiką per vidurį laikausi. Mamytės ir tėvelio žodžiais tariant, būsima advokatė. Esu dėmesio reikalaujantis vaikas. Mėgstu skaityti knygas, žaisti krepšinį, šokti, dainuoti ir, kaip ir visos mergaitės, mėgstu fotografuotis. Nelabai patinka klausyti tėvelių, nemėgstu vėžliukui pjaustyti salotų ir valgyti balandėlių. Užaugusi norėčiau būti advokatė arba gydytoja.

Mano sesė Minija jau didelė. Mudvi dažnokai pykstamės. Nesuprantu aš jos, oji nesupranta manęs, bet vis tiek abi mylim viena kitą ir negalim būtų atskirai. Mea abi su sese prieš ketverius metus prašėm tėvelių, kad nupirktų šuniuką, bet jie mums padovanojo sesę Vestiną, kuri gimė Minijos gimimo dieną. Tai dabar kovo mėnesį mes vadiname gimtadienių mėnesiu, nes visos sesės gimėm kovą.

Mūsų mama pusę dienos triūsia namuose. Ji – puiki šeimininkė. Aš neįsivaizduoju savo dienos be mamos paruoštų pietų ir vakarienės. Mama yra labai tvarkinga ir labai pyksta, kai namuose būna netvarka. Po pietų ji skuba į darbą. Mano mamytė yra labai gera ir mus labai myli, o mes be jos neįsivaizduojame savo gyvenimo.

Tėvelis yra išskirtinis – jis labai geras ir myli mus visas keturias. Tėvelio hobi – kiekvieną rytą daryti su meile mums pusryčius. Jis dirba visą dieną, o vasarą – ir visą parą, todėl labai pavargsta. Kai jis grįžta namo, mes jam darom nugaros masažą.

Štai tokia didelė ir graži mūsų šeima.

Enija, 7 klasės mokinė, 2012 m.

← atgal