Nepaprasti nuotykiai

Nepaprasti šeštokų nuotykiai Šeštadieninėje K. Donelaičio mokykloje

Vieną dieną, mokytoja mokė keturis vaikus: Paulių, Violetą, Moniką ir Augustą. Staiga grindyse atsivėrė didelė skylė ir mokytoja išnyko. Visi keturi vaikai išsigandę pažiūrėjo į skylę. Bet skylėje buvo tamsu. Vaikai išbėgo į koridorių, tik staiga juodai apsirengęs žmogus nušoko nuo lentynos virš durų.

“Oiiiiijjjjjjjjjjjjjjjjjj!“- vaikai sušuko ir nubėgo slėptis į kampą. Buvo tik viena problema: bėgdami visi keturi taip pat įkrito į skylę. Visi jie suriko ir tada pamatė ryškią šviesą. Vaikai atsirado skylės dugne. Berniukai ir mergaitės labai išsigandę ilgai apžiūrinėjo kambarį. Ten buvo tik viena lempa, o visos keturios sienos buvo baltos. Vaikai pradėjo galvoti. Reikėjo surasti išeitį kaip pabėgti. Po valandos vis dar niekas nieko nesugalvojo. Tuomet mokytoja tarė: “Tas, kas sugebės mus išgelbėti iš šitos skylės, neturės daugiau namų darbų!“

Visi vėl ėmė apžiūrinėti kambarį iš naujo. Šį kartą Paulius surado mygtuką. Augustas jį paspaudė. ”Augustai, Pauliau!”,- visi vaikai sušuko,- ačiū jums! Jie ėmė artintis prie šviesos.

Violeta ir Monika surado ir atkėlė dangtį. Vaikai laimingi dėkojo, kai pamatė šviesą. Dabar jie visi gulėjo klasėje ant grindų.

Staiga mokytoja įėjo į klasę. Ji paklausė labai nustebusi: “Kodėl mano mokiniai miega ant žemės?“

Paulius, 6 kl. mokinys

Baisi pasaka apie gėlytes

Vieną dieną, Kęstutis pamatė gražią raudoną gėlytę. Tik viena augo tokia. Kęstutis niekada nebuvo matęs tokios puikios gėlės, todėl ėmė ją ir nuskynė. „SKAUDA!“, – suklykė gėlytė. Kęstutis numetė ją šalin. „Vistiek skauda!”, – šaukė gėlė. Kęstutis pagalvojo sau:… jei jau nuskyniau, padovanosiu šitą gėlę mamai… Taip nusprendęs, nuėjo namo.

Bet Kęstutis nežinojo, kad ta gėlytė buvo žmogus. Tas žmogus buvo Paulius Vilimas. Prieš porą valandų, Paulius bėgiojo tarp medžių. Tačiau bėgiodamas jisai nežaidė jokio žaidimo, jis tik norėjo surasti savo baltą zuikį. Jis pamatė, kaip zuikis staiga įbėgo į vieną namą ir Paulius nubėgo paskui jį.

Viduje buvo visai tamsu. Tik žalia šviesa švietė iš kampo, ten, kur stovėjo ragana. Ji pažiūrėjo į Paulių, o jisai šaukdamas tuoj pat išbėgo iš namo. Ragana bėgo iš paskos, vijosi jį su pakelta lazda. Staiga Paulius nugriuvo. Jis bandė atsistoti, tik kažkodėl niekaip negalėjo. Jis apsidairė, pažiūrėjo žemyn ir suprato, kad jis pavirto į … gėlę…. „Ooooo!“, – suriko jis, viską supratęs. Prie jo artinosi berniukas. Berniukas pažiūrėjo, pasilenkė ir tarė: “Kokia graži gėlytė, tokios dar nemačiau. Padovanosiu ją mamai“…—- ir nuskynė Paulių.

Paulius, 6 kl. mokinys

KDLM, 2013/14 m.m.