Mokinių įspūdžiai

atgal 

Rudenėlio Šventė

Vieną šiltą dieną susirinko visi miško gyventojai, tik lapė su vilku vėlavo, į miško stotelę. Jie čia atėjo švęsti Rudenėlio šventės. Visi džiaugėsi, žaidė, bet staiga atėjo miškininkė su pagalbininku. Visi gyvūnėliai išsilakstė ir pasislėpė. Jie žinojo iš pasakojimų, kad žmonės – tai milžinai, kurie skriaudžia gyvūnėlius. Bet ši miškininkė buvo kitokia, ji padėjo ežiukui, kuris nespėjo pasislėpti, ir eidama nenuspyrė grybų. Po kurio laiko jinai pastebėjo, kad nėra nė vieno žvėrelio, o juk tai Rudenėlio šventė. Sunerimusi jinai pradėjo kviesti žvėrelius. Vienas po kito visi įsidrąsinę išlindo ir susėdo į ratelį aplink miškininkę ir jos padėjėją. Žvėreliai suprato, kad jinai nieko neskriaus. Jie visi kartu pradėjo kalbėti apie mišką ir jo gyventojus. Vėliau įvertino vieni kitų gerus darbus, ragavo avietes ir gervuoges, o galiausiai piešė paveikslus ir surinko lapų-rožių puokštę, kurią įteikė Rudenėliui gimtadienio proga.

Rudeniniai lapaiRudenėlio šventė, 2012 m. spalio 6d.

Pamačiau aš du lapus,
Du labai labai margus.
Viens nukrito ant batelio,
Nuo batelio – jau ant kelio…

Kitas kabo ant šakelės,
Lyg stebėtų jis kažką.
Papūtė smarkus vėjelis,
Krito lapas nejučia.

Ugnė, 8 klasės mokinė, 2012 m.

Amžinas Gėrio Ieškojimas

Ėjo miškininkas per mišką, norėdamas surasti kažką gero. Nelabai žinojo ką suras, kam ieško ir kur ieškoti, bet išėjo iš namų su savo keistais norais. Eina pro stambius medžius – ieško vis kažko gero, bet mato tik tai, ką visada matydavo… Voverės bėga iš vieno medžio į kitą, pilnomis burnomis riešutų. Grybai slepiasi po žolėmis, visi apsamanoję, uogų spalvos krenta į akis… Bet miškininkui niekas nebuvo įdomu. Beveik kiekvieną dieną jisai keliaudavo ir matydavo visa tai. Jam nusibodo. Eidamas prie upės, jis kad spyrė į akmenį! Atsisėdo ant žemės ir sėdėjo… Tas akmuo pradėjo spindėti.
–      O kas čia dabar?- stebėjosi miškininkas.

Rudenėlio šventė, 2012 m. spalio 6d. Raudona, geltona, oranžinė spalvos išsprogo iš to mažo akmens. Ir akmuo pavirto žmogumi. Miškininkas stovėjo ir nežinojo, ką daryti. Akmuo pavirto žmogumi… Vyro pavidalas…
–      Labas, miškininke. Kaip Jūs gyvenate? – klausė mielas vyras.
–      O! E… laba diena… jums, – atsakė miškininkas.
–      Aš esu Ruduo, lapų karalius, vėjo brolis. Labai gerai, kad su Jumis susitikau, – garsiai sakė Ruduo. – Aš girdėjau, kad Jums labai nusibodo gyvenimas. Nori kažko naujo? – toliau kalbėjo Ruduo.
–      Taip. Palauk… O iš kur tu žinai? – klausė miškininkas.
–      Na, prisiminkite. Aš esu Ruduo, o dabar gamtoje aš esu visur, – šypsodamasis tarė Ruduo miškininkui.
–      Tai tiesa… – miškininkas suprato.
–      O dėl ko tu taip nerimauji? – paklausė Ruduo.
–      Kas mane neramina? Gyvenimas. Žmogaus gyvenimas sunkus, neramus, ir jisai man nusibodo! – piktai šaukė miškininkas.
–      Jūs atėjote  į gamtą surasti kažką gero, tai ieškokite. Bet… – sunerimęs numojo ranka Ruduo.

***

juodi akiniai
ką jie slepia?
mano akis
ar mano sielos veidą?..

ar jie atspindi juodą saulę
ar supa baltą žemę
žmogus praeina, žingsniai tyla
užgimsta žodžiai, vaizdai išnyra.

Nortė, 8 klasės mokinė, 2012 m.

← atgal