Gyveno kadais trys karaliai.

Miegodavo dieną lig valiai.

O naktį į dangų žiūrėjo,

Mėnulį, žvaigždes tyrinėjo.

Ir kartą žvaigždelė nušvito.

Spindėjo ryškiausi lig ryto.

Šviesa jos į kelią viliojo.

Karaliai ilgai negalvojo.

Jie auksą maišelin sukrovė

ir paslėpė jį į rankovę.

Dėželėn dar miros įdėjo,

kuri paslaptingai kvepėjo.

Štai smilkalus rinko ilgiausiai.

Paėmę viens kito vis klausė:

“Ar šitas geriausias, gal kitas?“

O saulė už kalno jau ritos.

Žvaigždelė danguj ryškiai švietė,

Keliauti trijulę jau kvietė.

Išėjo karaliai į kelią

ir tvarte rado… vaikelį.

Iš Evelina Daciūtė knygos “Paslapčiausia paslaptis“