← atgal
Pasaulis buvo tylus ir tamsus… Praėjo daug laiko nuo to, kai Saulės deivė pradingo. Kai kas meldė jos sugrįžimo ir tikėjo, kad ji nugalės tamsius Mėnulio kerus. Bet tai buvo taip seniai, kad žmonės jau nustojo laukti. O tie, kurie tikėjo, buvo baudžiami tamsiojo Mėnulio tarnų. Iš baimės visi slėpėsi žemėje. Tamsa karaliavo.
Staiga kažkas nusileidžia ant žemės. Išgirdę garsą, žmonės bėga žiūrėti… Vyriausias išminčius atpažįsta iš pranašų raštų, kad tai Saulės deivės siųstas sūnus, vardu Pavasaris, atėjęs išvaduoti šviesą ir nugalėti Mėnulį.
Kažkas iš minios surinka:
– Po visų ilgų tamsos metų pasakyk, kaip mums tikėti tavimi ir tavo gerais norais? Tu juk gali būti Mėnulio siųstas sugriauti mūsų likusią viltį.
Pavasaris tyli, jo veidas apgaubtas liūdesio. Jis žino, kad liko mažai laiko sušildyti žemę ir atrakinti žmonių širdis. Jis ištiesia rankas, o jose spindi žalias ugnies kamuolys.
Pavasaris taria:
– Jei žodžiais netikite, tikėkite mano darbais… Šiame kamuolyje yra raktas į žaliąją žemės gyvybę.
Staiga žmonės suklūsta, bet per minią nuvilnija juokas.
– Raktas … Į gyvybę… Kokia čia idėja?- nepiktai kalba jie.
Bet viena maža mergaitė išdrįsta pribėgti prie Pavasario ir pasistiebusi paliečia žalią šviesą. Viena ąžuolo sėkla iškrenta ir čia pat, žmonių akyse, pradeda augti, šakotis galingas ąžuolas.
– Kas tai? Iš kur šis žalias skėtis?- nustebę kalbėjo žmonės.
– Jis didėja, plečiasi,- nenurimo kiti.
– O kas bus, jeigu jis nenustos plėstis,- išsigando ne vienas.
– O kas gi tie grasai?
– Mes niekada negirdėjom tokio grožio…
– Gal angelai?- tarė kažkas.
– Bet jie danguje, o muzika čia pat…
– Ne, tai buvo ąžuolo šakose sutūpę paukščiai, kuriuos iš žalio ugnies kamuolio paleido mergaitės tikėjimas šviesa,- tarė Pavasaris.
– Žmonės, dabar jūs žinote, kad jūsų rankose yra gyvybės medis. Jis augs, jame čiulbės paukščiai, jis linksmins jūsų nuo tamsos pavargusis akis, suteiks jums pavėsį. Bet tk jūsų meilė išlaikys žemę ir jį gyvą. Ne Saulė, mano motina, ir ne aš… Mano misija baigta,- tarė jis.
Su tais žodžiais papūtė vėjas, sušlamėjo lapai ir žalumoje Pavasaris išnyko, palikdamas šviesą, šilumą, pavasario garsus ir viltį.
Nortė, 8 klasės mokinė, 2013 m.
← atgal
Kristijono Donelaičio Lituanistinė Mokykla 