Klevo lapo kelionė

← atgal

Tai buvo šiltas rugsėjo pirmosios rytas. Visi mokiniai, o ypač pirmokai, skubėjo į šventę. Grįždami vaikai atbėgo į parką, kur mes, klevų lapai, augome.
Mačiau, kaip mano broliais grožėjosi laimingieji mokiniai. Jie krykštavo džiaugsmu tarp lapų pūgos. Susimąsčiau, kada bus mano eilė patirti nuotykį.
Staiga papūtė vėjas ir pakšt – nukritau aš ant švelnių ir šiltų rankų.
–      Žiūrėkit, kokį lapą aš pagavau!– suriko iš laimės Beatričė.
–      Koks gražus ir margas! Galiu aš jį turėti?– susidomėjo lapu Saulė.
–      Ne, aš jį pasiliksiu, su manim jis patirs daug nuotykių!– linksmai atsakė Beatričė.
Grįžusi namo, jinai padėjo mane ant stalo ir bedarydama namų darbus žvilgtelėdavo vis į mane. Nekantraudamas laukiau tinkamos akimirkos su ja pasisveikinti. Štai! Pagaliau jinai baigė ruošti namų darbus! Dabar arba niekada.
–      Labas! Koks tavo vardas?– paklausiau.
–      Tu…tu kalbi?!– išsigandusi sušuko mergaitė.
–      Taip, aš kalbu… Žinau, kad tai keista, bet visi gyvi daiktai kalba ir supranta žmones. Koks tavo vardas?– dar kartą paklausiau.
–      Mmmm… Mano vardas Beatričė, o tavo koks?
–      Geltonrausvis!– atsakiau.
–      Gal gali papasakoti apie lapo gyvenimą, kaip lapai išmoko kalbėti?
–      Žinoma, bet tai bus sena ir ilga mano senelio istorija, kurią jis pasakojo po savo neapsakomai įspūdingų nuotykių.
Aš, Geltonrausvis, pradėjau pasakoti seną istoriją… Taip aš susidarugavau su Beatriče.

Ugnė, 8 klasės mokinė, 2012 m. 

Šita istorija ne apie mane, bet apie mano brolį lapą, kuris gyveno Amerikoje. Jis tapo labai žymus, nes jo kelionė žinoma net Lietuvoje, kur aš gyvenu. Jūs prisėskite, o aš jums papasakosiu apie savo brolio skrydį.

Buvo rugsėjis Amerikoje, kai tai įvyko. Nebuvo vėjo, nebuvo šalta. Gal tai buvo geriausia diena mano broliui įvykdyti savo planą. Palaukite, ar aš jau sakiau, kad mano brolis yra didelis neklaužada? Visada visi lapai jam sakė, kad lapai negali skristi, tik kristi. Bet mano broliui tai nerūpėjo, jis norėjo daryti bet ką, kad tik skristų. Tą rugsėjo dieną jisai susigalvojo savo planą.

Visi lapai sunerimę žiūrėjo, kai vienas lapas nusprendė skristi.
–      Kvailas!– kažkuris lapas sakė.
–      Ką jis čia sau galvoja!?– kitas šaukė.
Mano broliui niekas nerūpėjo, jis tik norėjo skristi. Pradėjo eiti prie šakos galo arčiau ir arčiau… Jis pasiruošė… ir šoko žemyn.

Žiūrėdami į jį kiti lapai regėjo savo baimę… Mano brolis lapas krito į žemę.
–      Aš žinojau, kad mes negalim skristi! Ką aš sakiau! – šaukė Amerikos lapų prezidentas.
Tyla…
–      Bet palauk! Žiūrėk!– mažiausias sušuko.

Vėjas pakilo ir mano brolis skrido. Staiga jisai įskrido pro mašinos langą pas vieną mergaitę. Visi lapai buvo taip nustebę, kad net medžiai ėmė ošti.

Mano brolis dabar žinomiausias lapas pasaulyje. Pirmas lapas, kuris skrido. O kur jis dabar? Daug kas sako, kad dabar jis gyvena pas tą mergaitę. O gal dar vis skrenda?

Nortė, 8 klasės mokinė, 2012 m.

                             
Klevo lapas labai mėgo keliauti. Vieną dieną jis pradėjo labai smarkiai suptis ant šakos, o lapelio kotelis jau klibėjo, todėl jisai ir nukrito. Kada pagaliau pasiekė žemę, jo laukė trys gyvūnai: paukštelis, voverytė ir ežys.

Pirmiausia klevo lapas susitiko paukštelį. Tas paukštelis pagavo lapelį, dar kol jisai krito. Ir nusinešė į savo lizdą, kur buvo ką tik išsiritę trys paukščiukai. Tuos paukštelius mama pakėlė ir padėjo lapelį po jais. Po poros savaičių mama išmokė tuos mažiukus paukštelius skristi. Tai jie visi išskrido ieškoti naujų namų. O lizdelis nukrito su lapeliu ir atsidūrė ant žemės.

Kada pagaliau lapelis šleptelėjo ant žemės, jisai pagalvojo, kad jau baigėsi kelionė, bet ne. Voverytė pamatė lapelį ir paėmė į savo urvą medyje. Pasinaudojo darbštuolė lapeliu, kad galėtų uždengti riešutus. Po poros savaičių voverytė išnešė riešutą ir lapelį kartu, bet iš burnytės iškrito lapelis ir vėl nukrito ant žemės.

Jį surado ežys ir pasiėmė į savo guolį po žeme. Lapelį panaudojo vietoj paklodės ant lovos. Ežiukui atsibodo šie namai, tai jis pasiėmė visus daiktus ir iškeliavo kitur. Bet pakeliui iš atsegto maišo iškrito lapelis.

Dabar lapelis baigia jau savo kelionę. Visas suplyšęs ir suglamžytas. Per savo gyvenimą jisai matė ir gyveno su trim gyvūnais: paukšteliu, voveryte ir ežiuku. Turėjo lapelis labai įspūdingą gyvenimą. Jis tiki, kad tie gyvūnai, kurie jį apgyvendino, dar ilgai ir laimingai gyvens.

Ingrida, 8 klasės mokinė, 2012 m.

Visą gražią vasarą mažas klevo lapas kabojo ant šakos. Jis buvo žalias, bet kai atėjo ruduo pradėjo keisti spalvą nuo žalios iki raudonos. Šito lapo vardas buvo Žapas (žalias lapas). Kai vėjas pradėjo stipriai pūsti, tai jis suprato, kad jau laikas paleisti šaką. Žapas ilgai skrajojo, kol atsirado kitame miške. Gulėdamas ant žemės jis pamatė žalius spygliuotus medžius.
–      Kodėl jūs dar žali ir kodėl jūs dar ant medžio šakų? – klausė Žapas.
–      Mes esame eglės spygliai. Mes niekad nenukrentam.

Žapas nustebęs žiūrėjo į spyglius.
–      Oh, tu klevas? – klausė spygliai. – Mes daug klevų matome, bet tu kitoks! Tu esi dviejų spalvų! – nustebę pasakė spygliai.
–      Taip, aš klevas. Aš visada šitaip atrodau, kai ateina ruduo. – atsakė Žapas.

Kelias valandas Žapas kalbėjo su spygliais. Pradėjo snigti.
Kada mes vėl tave pamatysime? – klausė spygliai.
Kitais metais, kai ruduo atvyks ir stipriausi vėjai pūs! – atsakė Žapas. – Iki kitų metų! – šaukė.
Iki! – spygliai atsakė.
Ir užklojo Žapą baltas sniegas. Daugiau jo niekas nematė.

Alina, 8 klasės mokinė, 2012 m.